Vieną vakarą, sėdėdamas po mylimu vaikystės medžiu pasijutau be proto keistai, tarsi visą gyvenimą matyčiau ant delno. Ausyse suskambo protėvių balsai, kurių nebuvau nė karto girdėjęs, o atrodė, kad jie tokie savi, tarsi čia pat. Atrodė, kad pats kalbuosi su Donelaičiu, kad sėdžiu šalia Dariaus ir Girėno skrydyje per Atlantą ir pilotuoju jų lėktuvą. Mačiau besikuriantį savo miestą, pirmąsias knygas, parašytas mano kalba, gimstančius savo tėvus, laisvės atgavimą. O galiausiai šiame besikeičiančiame vaizde atsiradau ir aš, apgaubtas viso to, kas iki tol jau buvo įvykę. Ir pamačiau save suaugusį ir pasenusį, pamačiau pasaulį, kuris dar tik bus. Suvokiau, kad nesapnuoju. Pasijutau kaip niekad dabar. Toks, koks esu, o gal buvau, o gal tik būsiu?
Apie pamainą trumpai:
Pamaina apie siekimą parodyti, kad viską, ką turime dabartyje, pasiimame iš praeities ir turime perduoti ateičiai.
P.S.: be šaknų nebus šakų
