Atgaja ne tik vasarą vyko nuo pat ankstyvųjų metų: seminarai, susitikimai, įvairūs projektai, iniciatyvos, Atgajos vaikų klubas, mainai ir kiti Atgajos nuotykiai vyko visus metus. Tačiau kaip tradicija nesezoninė Atgaja atsirado 2016 rudenį: sėkmingai pabaigus vasaros sezoną, ruošiantis 25 gimtadieniui ir biuro komandai pajutus norą su po vasaros likusia kūrybine energija nuveikti dar ką nors.
Pirmoji Rudens Atgaja vyko sodyboje „Vytauto kaimas“, pamainos tema buvo „Laiko ratu“ – mitologija ir šventės. Vėliau įvyko dar 3 Pavasario ir 3 Rudens pamainos: paslapčių, namų, maišto, pasakų, balso, (už)augimo temomis. Pirmosios nesezoninės Atgajos vyko minėtame „Vytauto kaime“, vėliau atgajiečiai rudenį ir pavasarį rinkdavosi nuostabaus grožio „Auksinėje girioje“. 2020, prasidėjus pandemijai, atšaukėme paskutinę planuotą nesezoninę Atgają – Pavasario pamainą šiuolaikinio meno tema.
Atgajos archyve turime įdomų grojaraštį, kuriuo nesame dalinęsi už pamainos ribų: skirtinguose pasaulio kampeliuose esančių atgajiečių 2017 rudenį paklausėme: o kas tau yra namai? Stovykloje peržiūrėjome jų nufilmuotus atsakymus, kuriais šiandien dalinamės čia: https://www.youtube.com/playlist…
O ryškiausius įspūdžius iš nesezoninių pamainų pasakoja jų vadovai ir vaikai:
Justas: „Į nesezonines pamainas rudenį ir pavasarį pradėjau važiuoti, nes vasaros pamainų man neužtekdavo, bet galiausiai tai buvo dėl jų savo stiliaus. Nesezoninės pamainos man būdavo šiltas pasibuvimas gamtoje, bendravimas su kitais žmonėmis, dažnai tokiomis temomis, apie kurias su ilgai pažįstamais artimaisiais net nebendrauju taip atvirai, pvz. namų jausmas, poezija, Vėlinių ir kt. tradicijos šeimose ir t.t. Todėl, kad tokiose pamainose taikomasi į mažesnę grupę žmonių, per tas dienas pavyksta labai artimai susipažinti su daug stovyklautojų, ypač dėl to, kad tai neretai būdavo skatinama veiklomis. Paprastai vasaros pamainose maisto minėjimas nėra skatinamas, nesezoninėse pamainose virtuvė prideda labai daug suartėjimo tarp stovyklautojų – visi valgydavo ant žemės susėdę ratu ar grupelėmis, kartais kažkas pavalgęs dar pagrodavo visiems instrumentais sėdinčiais šalia. O mano įsimintiniausias laikas yra iš savanoriško indų plovimo virtuvėje su pora kitų stovyklautojų.“
Jurgita: „Du nutikimai iš nesezoninių Atgajų man turbūt yra brangiausi: kai Vėlinių istoriją mes padarėm realybe ir giedojom kapinėse „Žalio vario“ – tai dar šiurpai nueina pagalvojus. O kitas dalykas buvo krikštynos, kurias dėl oro staigiai reikėjo perkelti į vidų“
Ūla: „Buvau Rudens Atgajoje 2018 ir Pavasario 2019. Man tai yra geriausios pamainos, kur esu buvusi kaip vaikas ar ne vaikas. Atrodo dabar, kad tai yra nuostabiausi, pasakiškiausi, atgajausi prisiminimai.
Man atrodo, kad Rudens pamaina yra labai graži erdvė, nes tai mažiau žmonių, susirenka vaikai ir vadovai, kuriems labai svarbi Atgaja. Taip pat ruduo duoda tokio jaukumo ir gal intymumo daugiau. Šitoj pamainoj patyriau geriausią akademiją: kiekvienas iš vaikų turėjom po vieną kadrą ir galėjom fotografuoti vieni kitus – tai buvo kažkas labai magiško ir jautraus, labai gražios nuotraukos išėjo. Taip pat įgyvendinau geriausią savo Atgajos projektą: mes su Arminu ir Patricija sugalvojom, kad norim padaryti krikštynas, tiksliau, tokį performansą. Ir jis tikrai buvo geras, mums vadovai leido visą dieną jam ruoštis. Tai vienas geriausių meninių projektų, kuriuos apskritai esu padariusi, buvo labai faina, kad palaikė tiek vadovai, tiek kiti vaikai.
Be visų programinių dalykų pagrindas buvo tai, kad labai glaudžiai visi susibendravom. Priešpaskutinę dieną buvo toks geras ryšys tarp visų, kad mes pasidarėm bendrą stovyklos šeimos vakarą, apie 30 vaikų ir vadovai, adminai. Jaučiausi taip pat, jeigu ne dar labiau, jaukiai kaip ir paprastam šeimos vakare, tikrai galėjau ten dalintis viskuo, kuo norėjau.“
Ugnius: „Jau nepasakysiu kurių tai metų Atgaja, bet man ji svarbi. Tada rudens pamainos dar vyko Vytauto kaimę, ant pirštų galima suskaičiuoti kiek buvo ten žmonių. Prisimenu tą vaizdą nuo namo terasos, ant plikos kalvos su vaizdu į ežerą. Visur auksiniai lapai ir nudžiūvusios nendrės, kaip ir gražu, bet ir liūdna. Apsiniaukęs dangus, šalta ir vėjas ypač kabindavo ant tos kalvos. Bet istorija ne apie trobą, o apie Vėlines. Iš Vytauto kaimo keliavom į Aukštadvario kapines pagerbti mirusiuosius. Visą dieną lijo ir buvo vėjuota. Išartuose laukuose mačiau kiškį. Kelias vedė per mišką ir per visokius žvyrtakius, bet neprailgo, visur buvo labai gražu, tiek daug gamtos. Priėjus senąsias kapines, gavome dainos žodžius „Žalio vario“ ir po žvakutę uždegti prie kažkieno kapo. Keistas jausmas kurti mintyse istoriją to žmogaus, prie kurio palieki žvakutę. Galiausiai visi susirinkome prie įėjimo ir sudainavome dainą, nuskambėjo labai šiltai, bet tuo pačiu liūdnai ir šiurpiai. Atgal einant praėjome bažnyčią, kuri gana moderni, teko net užeiti į vidų, ten buvo tylu ir tuščia. Atgal parėjome kitu keliuku ir vakare net snigo. Žiūrėjau nuo terasos, bet jau ežero nebesimatė, buvo labai slegiančiai tamsu. Bet nesibaiminkite, rudens Atgaja nors kiek liūdnesnė savo atmosfera, bet tai daugiau priklauso nuo vidinės būsenos, manoji tada sutapo su tuo sezonu, gal todėl aš viską ir prisimenu taip tamsiai ir niūriai.“
